Žemės ploto apibrėžimas

Sąvoka žemės paviršiaus yra naudojamas pakartotinai nurodyti arba visas žemės paviršius arba, jei to nepadarys, iki tam tikros didžiulės dalies teritorijoje kad laikosi to paties.

Žemės išplėtimas ir sudėtis

Žemės paviršius, dar vadinamas Žemės plutaJis skirstomas į įvairius tektoninės plokštės, kurie slenka per magma (išlydytą uolingą medžiagą) ir jį dengia žemynai ir salos, kuriose yra įvairių vandens šaltinių: ežerai, vandenynai, be kita ko, kurie kartu apima 71% ir sudaro hidrosferą.

Vandens įtaka jo konformacijai

Iki šiol nėra duomenų, kad kita planeta pateiktų tą patį Balansas vandens nei žemė ir, žinoma, pasirodo būtinas už gyvybės buvimą joje.

Žemėje vanduo, atrodo, yra vienintelis elementas, egzistuojantis esant įprastai temperatūrai ir visose trijose materijos būsenose, tokiose kaip kietosios, skystosios ir dujinės.

Ledynuose ir poliarinėse kepurėse jis yra kietos būsenos.

Viduje konors lietus, ežerai, jūros, vandenynai ir rasa, be kita ko, pasirodo skystoje būsenoje, o debesys ir garai rodo dujinę būseną.

Dėl sunkumo jis kaupiasi laisvose uolienų dalyse ir po paviršiumi, formuodamas vandens nuosėdas. kurie žino, kaip tiekti šulinius, šaltinius ir kai kurių vandenų, pvz., upelių, tekėjimą ir kurie padeda sausra.

Tai taip pat yra žemės plutos ar paviršiaus dalis dirvožemio ir, atsižvelgiant į jo storį, jis pasirodo santykinai plonas, svyruojantis nuo 7 km iki vandenyno dugno ir 70 km. tose kalnuotose žemynų vietovėse.

Būdingiausi ir gausiausi elementai yra aliuminis, magnis, deguonis ir silicis.

Jį sudarę procesai ir klasės

Reikėtų pažymėti, kad žemės plutos kilmė yra magminiai procesai ir kad jo stulpus dengia tvirtas ledas, o interjerui būdinga būtis geologiškai aktyvus ir jis turi tvirtą apvalkalo sluoksnį, skystą išorinę šerdį, sukeliančią magnetinį lauką, ir tvirtą geležies šerdį viduje.

Yra dviejų tipų žemės paviršius: vandenyno pluta , kuris apima 75% viso planetos paviršiaus ir turi tris lygius: žemesnį arba III lygį, jis ribojasi su mantija ir yra sudarytas iš gabbrų ir pagrindinių plutoninių uolienų; II lygis bazaltų yra ant minėtų gabbrų; o ant bazaltų yra I lygis susidaro iš nuosėdų.

Jo pusėje - žemyninė pluta, jis yra mažiau homogeniškas nei ankstesnis, nes jį sudaro skirtingos kilmės uolienos ir jis yra mažiau plonas.

Žemės planetos ir evoliucijos charakteristikos

Žemės planeta yra rokiškiausia tarp savo bendraamžių ir buvo sukurta maždaug prieš keturis su puse milijono metų ir yra suformuota kartu su visais Saulės sistema.

Pradžioje buvo šalta, tačiau ją sudarė medžiagų susitraukimas ir kai kurių elementų radioaktyvumas temperatūra pakilti.

Tą patį padarė ir gravitacija, išskyrusi plutą nuo mantijos ir šerdies.

Taip pat turime pasakyti, kad žemę supa galingas magnetinis laukas, galėtume tai pasakyti taip, kad žemė turi didžiulį magnetas vidinis.

Jame, be kita ko, išskiriami kalnai, upės, plokščiakalniai, lygumos, dykumos, džiunglės, būtent tai ir apibūdina jos turimą formą.

Tačiau žemė, kokia ji atrodo šiandien, toli gražu nėra tokia, kokia buvo jos gimimo metu, nes tais laikais tai buvo tik susikaupusių uolienų sankaupos, kurios, kaitinant vidinę jos dalį, galiausiai ištirpdė visas planeta.

Laikui bėgant pluta džiūsta ir tampa vientisa, apatinėse dalyse susikaupęs vanduo, o virš plutos susidarė marlės sluoksnis: atmosfera.

Tuo tarpu visata susidaro maždaug prieš trylika tūkstančių metų įvykus garsiajam sprogimui, vadinamam Didžiuoju sprogimu, kurio milžiniškas jėga tai fantastiškai sustiprino materiją.

Žemės paviršiaus temos