José Martínez Ruíz Azorín

JOSÉ MARTÍNEZ RUJZ (AZORÍN) (1873–1967)

Jis yra reprezentatyviausias 98 metų kartos rašytojas ir labiausiai prisidėjęs prie savo šlovės skleidimo. Kaip sakėme šio skyriaus pradžioje, Azorínas pirmą kartą naudojo šį pavadinimą norėdamas paskirti jaunų žmonių grupę, turinčią nevienalyčių tendencijų, tačiau sutikusių dėl savo protesto požiūrio. Jis visada liko ištikimas pradinei ideologijai; Jis žinojo apie reformų misiją, kuri varžėsi su 98-ių misija, ir bandė įvykdyti šią misiją. Azorínas nuo pat pirmos akimirkos jaučiasi reformuotoju. Taip yra: ji bent jau reformavo kalbą.

José Martínezas Ruízas gimė Monovare (Alikantėje) 1873 m. Advokato ir mokytojo sūnus pirmasis mokymas buvo labai kruopštus ir būdingas Ispanijos vidurinei klasei. Vidurinės mokyklos studijas jis atliko Yecla mieste, Mursijos mieste, kuris paliko dvasios gilių prisiminimų ir ilgą projekciją literatūrinėje kūryboje. Teisės studijas jis pradėjo Valensijoje ir Granadoje, o galiausiai įgijo teisininko diplomą Salamankoje.

Nuo pat mažens jis atsidavė žurnalistikai ir galima sakyti, kad tai buvo jo gyvenimo profesija. Jis veikė politikoje; jis kelis kartus buvo „Cortes“ deputatas ir tapo Viešosios instrukcijos sekretoriumi. Po ilgos tremties Paryžiuje, Ispanijos pilietinio karo metu, jis grįžo į Madridą, kur mirė 1967 m.

Azorínas, pasižymėjęs eseistu ir apžvalgininku, yra mažiausias 98 metų prozininkų pasakotojas. Jo polinkis į sąmoningai fragmentišką ir pasikartojantį stilių ir panieka pasakojimams kaip tokiems neleido kurti tinkamai naujų kūrinių. Jo stilius, labai trumpas, paprastas ir sklandus, yra gilių kalbos žinių rezultatas. „Jo paties pseudonimas Azorín, mažybinis goshawk - sako Francisco Grandmontagne - sukelia sparnuotus, greitus, greitus ir svarbiausios jo nuostabios prozos savybės. "Už šio akivaizdaus paprastumo slepiasi išmintingas žmogus dirbtinumas.

Tai Azorinas inicijuoja prozos mįslę kabliataškiais; visi jo raštai tai įrodo: „Miestas ilsisi giliai. Vėlų popietę mažytis sodas prisipildo šešėlių. Pirmus vakarus jie plazdena minkšta, elastinga. Toli, skamba kai kurių vienuolyno varpas. Atėjo prieblanda. Tamsėjusiame danguje pradeda šviesti žvaigždė... ".

Mes atsiduriame prieš puikų dekoratorių: gamtos ir sielų peizažus. Aprašomieji darbai veikė neskubėdami, nepažeisti, su auksakalio malonumu; laikraščių straipsniai, prilygstantys miniatiūroms; Ispanijos vizijos - Castilla, Levante, Vascongadas - kuriose žvilgsnis sustojo su maloniu pasitenkinimu; portretai ir žmogaus fizionomijos su visu grynumu ir blaivumu, suderinamu su menkiausia detale. Jos puslapiai Kastilijos miestuose ir tautose yra nepakartojamo grožio ir blaivybės bei tikri ispanų literatūros brangenybės. Jo įtaka Antonio Machado ir kitiems kastilietiškos dvasios poetams bei prozininkams yra didelė.

Azorino mintys apie Ispaniją yra jo kartos: pirmiausia smurtinis išpuolis prieš tradicijas, vėliau - sunkios pastangos įvertinti nacionalinę praeitį; tačiau kartu su tikro laikymusi visada reikės „subtilaus ryšio, kuris mus sujungia su Europa“.
Azorino romanai beveik visiškai neturi veiksmo. Jie yra subjektyvūs, filosofinio pagrindo, tikriausiai autobiografiški, ir tik pasakoja tai, kas vyksta jų sieloje ir jų veikėjų mintyse. Jie yra: valia; Antonio Azorín; Mažo filosofo prisipažinimai su prisiminimais apie vaikystę, kupini švelnumo; Donžuanas; Ponia Ines.

Esė apie Ispaniją ir jos kraštovaizdį: Kastilijos siela, Don Kichoto maršrutas, Ispanija, Ispanijos peizažas, matomas ispanų ir kt.
Literatūros kritika: klasika ir šiuolaikinė, už klasikos ribų, Rivas ir Larra, ispanų skaitymai, viltis siluetu.

Pagrindinis Azorino kūrybos veiksnys ir netikėtų estetinių emocijų šaltinis yra laikas. Jo darbuose praeitis atnaujinama, o srovė yra pakrauta su praeitimi. Gyventi reiškia tave sugrįžti... Jis viską mato taip, lyg tai nebūtų įvykę; ar geriau, tarsi tai pasikartotų. Pats prisipažįsta: „Norėdamas žinoti, kas yra laikas, skyriau ilgas meditacijas“. Jam didžiausia sielos tragedija yra jausti, kad laikas praeina.