27 kartos charakteristikos

„Generation of 27“ yra vardas, suteiktas grupei o ispanų poetų ir rašytojų rinkinys - Ypač andalūziečiai, - pirmaisiais dešimtmečiais dvidešimtas amžius. Laikoma, kad metai, kai pasirodė pirmieji šios kartos tekstai, buvo 1927 m. Su trečiuoju poeto Góngora mirties šimtmečiu. Manoma, kad 1936 metais kartos išsisklaidymas, kartu su García Lorca mirtimi.

Tai vadinama karta, nes tai yra autorių grupė, gimusi arti, besidominčių literatūros interesais ir tikslais; be labai stiprios draugystės, įtakos ir susižavėjimo. Tarp šių interesų yra: ispanų literatūros tradicijos derinys –Dar pagrindinę aukso amžiaus įtaką–, ir pasiūlymai vadinamieji avangardai.

Charakteristikos:

• Tai nepateikia priešingos ar prieštaringos idėjos. Tai viena iš kartų ar literatūrinių judėjimų, kuri nepakilo prieš kažką konkretaus.

• Praeities perkainojimas Y ispanų literatūros tradicijos bet maišydamas jį su avangardu. Jie ypač atsižvelgia į aukso amžiaus ir 20-ojo amžiaus poezijos estetines ir leksines tendencijas. XIX, tačiau jie taip pat pristato naujas avangardines formas ir labiau prieinamą ar šnekamoji.

• Aukso amžiaus poetų įtaka. Iš Luiso de Góngoros - jo poetinės kalbos, poetinės tikrovės ir retorikos atnaujinimo. Be to, Garcilaso de la Vega, Lope de Vega ir Quevedo 

• Vanguardų įtaka. XX a. Pradžioje sukurti meno judėjimai yra žinomi kaip avangardai.

• Estetiniai giminingumai. 27-ųjų poetai savo kūryboje aiškiai paniekina sentimentalumą. Pasiekti pusiausvyrą tarp emocijų ir intelekto; intelektas, jautrumas ir nuotaikos jo pirmenybėse viršija sentimentalumą ir intelektualumą.

• Metrika. Kompozicijose jie naudojasi nemokama ir balta eile, ypač sonetais ir romanais.

Temos „Generation of 27“ darbuose:

• Meilė.
• Miestas.
• Likimas.
• Mirtis.
• Visata.
• Laisvė.
• Gamta.

27 kartos poezija:

Pagrindinė šios kartos poetų grupė yra: Luisas Cernuda, Dámaso Alonso, Federico García Lorca, Pedro Salinas, Jorge Guillén, Rafael Alberti, Gerardo Diego ir Vicente Aleixandre.

Pasakojimas apie 27 kartų kartą:

Nors poezija buvo labiausiai išvystytas literatūros žanras, kurį kūrė rašytojai ir mąstytojai Karta iš 27, taip pat yra pasakojimo ar prozos tekstų, tuo metu parašytų tuo pačiu poetai. Pavyzdžiui: Manuelis Halcónas, Estebano Salazaro kapela, José María Souvirón, taip pat Luisas Cernuda, Rafaelis Alberti ir García Lorca.

10 27 kartos literatūros pavyzdžių:

Poezija (8 pavyzdžiai):

1. Luiso Cernudos eilėraštis „Vėjas ir siela“:

„Su tokia įnirtingumu vėjas
ateina iš jūros, kad jos garsai
užkrėsti elementarai
nakties tyla.
Tik savo lovoje jo klausaisi
atkakliai reikalaujantis kristalų
liesti, verkti ir skambinti
kaip pasimetęs su niekuo.
Bet ne jis budi
turi tave, bet kita jėga
kad tavo kūnas šiandien kali,
Tai buvo laisvas vėjas, ir prisimink.

1. Stanzas iš Luiso Cernudos eilėraščio „Pasakysiu, kaip tu gimei“:

„Aš pasakysiu, kaip tu gimei, draudžiamus malonumus,
Kadangi baimės bokštuose gimsta noras,
Grėsmingi barai, pakitusi tulžis,
Naktis suakmenėjo kumščių jėga,
Visų pirma, net maištingiausi,
Tinka tik gyvenime be sienų.
Neįveikiami šarvai, ietys ar durklai,
Viskas gerai, jei tai deformuoja kūną;
Jūsų noras yra gerti tuos niekšingus lapus
Arba miegoti tame glamonėjančiame vandenyje.
Nesvarbu;
Jie jau skelbia, kad jūsų dvasia yra nešvari.
Nesvarbu, koks grynumas, dovanos yra likimas
Jis pakėlė paukščius amžinai žaliuojančiomis rankomis;
Jaunimas neturi reikšmės, aš svajoju daugiau nei žmogus,
Šypsena tokia kilni, šilko paplūdimys po audra
Iš puolusio režimo “.

1. Stanzas iš Dámaso Alonso eilėraščio „Insomnio“:

„Madridas yra daugiau nei milijono lavonų miestas
(Pagal naujausią statistiką).
Kartais naktį aš maišau ir prie to prisijungiu
nišą, kurioje pūvau 45 metus,
ir aš ilgas valandas praleidžiu klausydamas uragano dejonės ar žievės
šunys, arba švelniai tekanti mėnulio šviesa.

Aš ilgas valandas dejuoju kaip uraganas, lojau kaip
įsiutęs šuo, tekantis kaip pienas iš tešmens
karšta nuo didelės geltonos karvės.

Aš ilgas valandas praleidžiu klausdamas Dievo, jo prašydamas
kas lėtai pūna mano sielą,
kodėl šiame pūna daugiau nei milijonas lavonų
Madrido miestas,
kodėl pasaulyje pamažu pūva milijardas lavonų “.

1. Jorge'o Guilléno eilėraštis „Į pabaigą“:

"Mes pasiekėme pabaigą,
Į paskutinį egzistavimo etapą.
Ar baigsis mano meilė, mano meilė?
Jie tik padarys išvadą
Pagal pjovimo lemiamą smūgį.

Ar baigsis žinojimas?
Niekada niekada. Jūs visada esate pradžioje
Neišdildomo smalsumo
Susidūrimas su begaliniu gyvenimu.

Ar darbui bus galas?
Žinoma.
O jei trokštate vienybės,
Pats visumos reikalavimas.
Kelionės tikslas?
Ne, geriau: pašaukimas
Intymiau.

1. Rafaelio Alberti eilėraštis „Uždenk mane, meile, burnos dangus“:

„Uždenk mane, meile, mano burnos dangų
su tuo ekstremaliu putų susižavėjimu,
kas yra jazminas, kuris žino ir degina,
išdygo ant uolos koralo viršūnės.

Pralinksmink mane, meile, tavo druska, pašėlusi
Tavo lancinuojanti aštriausia aukščiausia gėlė,
Padvigubindamas savo įniršį diademoje
ją išlaisvinančio marančio gvazdiko.

O siauras srautas, meilė, o gražu
sniego temperamento gurguliavimas
tokiam siauram grotui žalias,
kad pamatytum tavo dailų kaklą
tai slysta tau, meile, ir tau lyja
jazminų ir seilių žvaigždžių! " 

1. García Lorca eilėraštis „Mirties dejonės“:

„Virš juodo dangaus
geltoni pralaidos.
Į šį pasaulį atėjau akimis
ir aš einu be jų.
Didžiausio skausmo valdove!
Ir vėliau,
žvakė ir antklodė
ant grindų.

Norėjau kur patekti
geri vaikinai atvyko,
Aš atvykau, mano Dieve ...
Bet paskui,
žvakė ir antklodė
ant grindų.

Geltona citrina
citrinmedis.

Įmeskite citrinas
į vėją.
Tu jau žinai... Nes po to
netrukus,
žvakė ir antklodė
ant grindų.

Virš juodo dangaus
geltoni pralaidos.

1. Stanzas iš Pedro Salino eilėraščio „Čia ant šio balto kranto“:

Čia ant šio balto kranto
iš lovos, kurioje miegate
Aš esu pačiame krašte
savo svajonės. Jei duočiau
dar vienas žingsnis, numeskite jį
savo bangomis, jį laužydamas
kaip krištolas. Aš einu aukštyn
tavo svajonės šiluma
iki veido. Tavo kvėpavimas
jūs matuojate savo eiseną
svajoti: tai eina lėtai.

Kintamas, švelnus murmėjimas
duok man tą lobį
tiksliai: ritmas
savo gyvenimo svajoja.

Aš atrodau. Matau viryklę
Iš ko susidarė tavo svajonė?
Jūs turite tai ant kūno
kaip nesvari krūtinėlė.

Uždarau jus pagarbiai.
Į savo mergelę tu pasuki
visa, nuoga,
kai eini miegoti.

1. Eilėraščio „Po meilės“ eilutė Vicente Aleixandre:

"Jūs išsitiesėte čia, silpnoje kambario šviesoje,
kaip tyla, kuri lieka po meilės,
Šiek tiek pakilau nuo poilsio dugno
iki pat kraštų, blankus, prislopintas, kokie ten saldūs.
Ir ranka peržiūriu subtilias jūsų gyvenimo ribas
atsiimti.
Ir aš jaučiu muzikinę, ramią jūsų kūno tiesą, ką ji daro
akimirksniu, netvarkoje, kaip giedojo ugnis.
Poilsis sutinka su savo netekusia mase
Nepertraukiama forma,
pakilti su rėksmingu netaisyklingumu
liepsna,
vėl tapti tikru kūnu, kuris savo ribose
yra perdarytas.
Paliesdami tuos kraštus, šilkinius, nepažeistus, šiltus,
subtiliai nuogas,
yra žinoma, kad mylimasis išlieka savo gyvenime “.

Pasakojimas (2 pavyzdžiai):

1. Rafaelio Alberti prarastos giraitės fragmentas:

"Kadizo mieste El Puerto de Santa María, dešinėje kelio, iškloto dygliuotomis kriaušėmis, kuris ėjo tol, kol pasiekė jūrą, turėdamas seno koridoriaus vardą -Mazzantini-, buvo melancholiškos baltos ir geltonos šluotos vieta, vadinama La arboleda pasimetęs.

Viskas buvo ten kaip atmintis: paukščiai, sklandantys aplink jau dingusius medžius, įsiutę dainuoti ant senų šakų; vėjas, šurmuliuojantis nuo vienos šluotos prie kitos, ilgai prašydamas, kad aukšti žali akiniai drebėtų, kad jaustųsi garsiai; burnos, plaštakos ir kaktos, ieškodamos gaivumo, meilaus poilsio atspalvio. Viskas ten skambėjo kaip praeitis, kaip senas miškas, kuris įvyko. Net šviesa krito kaip šviesos atminimas, o mūsų vaikystės žaidimai mokyklos valandomis taip pat pasimetė toje giraitėje.

Dabar, kai einu gilyn, vis mažėdamas, tolyn tuo keliu, kuris veda pabaigoje, prie tos „šešėlių įlankos“, kuri laukia tik užsidarymo, už nugaros girdžiu žingsnius, tylų žingsnį, nelanksčią invaziją, kai prisiminiau savo pamestą giraitę metų.

Štai tada klausausi akimis, žiūriu ausimis, galva sukau širdį, nepalauždama paklusnios eisenos. Bet ji ateina ten, ji toliau žengia naktį ir dieną, užkariaudama mano pėdsakus, mano varvančią svajonę, įtraukdama blėstančią šviesą, puikius riksmų ir žodžių šešėlius... " 

1. Federico García Lorca istorijos „La gallina“ fragmentas:

"(Istorija kvailiems vaikams)

Buvo višta, kuri buvo idiotas. Aš pasakiau idiotas. Bet jis buvo dar labiau idiotas. Jam įkando uodas ir jis pabėgo. Vapsva jį įgėlė ir jis pabėgo. Jam įkando šikšnosparnis ir pabėgo.

Visos vištos bijo lapių. Bet šią vištą norėjo valgyti jie. Ir višta buvo idiotas. Tai nebuvo vištiena. Ji buvo idiota.

Žiemos naktimis mėnulis kaimuose pliaukšteli viščiukus. Kai kurie pliaukštelėjimai, kurie jaučiami gatvėse. Tai kelia daug juoko. Kunigai niekada negalės suprasti, kodėl yra šie antausiai, bet Dievas gali. Ir vištos taip pat.

Jums visiems reikės žinoti, kad Dievas yra puikus GYVENAMAS kalnas. Ji turi musių odą, o ant jos - vapsvų odą ir kregždžių odą driežų ir virš kirmėlių odos ir virš vyrų odos ir virš leopardų odos ir viskas. Ar viską matai? Na, viskas ir taip pat žąsų guzeliai. Tai mūsų draugas nežinojo... "