Gyvų būtybių charakteristikos

Gyvosios būtybės susideda iš molekulių, kurios organizuotai sudaro jų struktūrą ir sudėtingas, turintis galimybę keistis materija ir energija, atlikti savo funkcijas gyvybiškai svarbus.

Gyvos būtybės susideda iš skirtingų elementų: vandenilio, deguonies, azoto, anglies, geležis, kalcis ir kiti, pagrindiniai jo komponentai, visi skirtingose ​​formose struktūra.

Būdami tarp šių elementų, anglis, vandenilis, deguonis ir azotas, kurių elementai susidaro gyvąją medžiagą formuojančiose bio-molekulėse.

Gyvos būtybės yra būtybės, turinčios savo sudėtingumą, kurį apibūdina jiems visiems būdingi aspektai, išskiriantys juos iš inertinių mineralų.

Gyvos būtybės yra sudarytos iš vienos arba kelių ląstelių, kurios yra sugrupuotos ir atlieka skirtingas funkcijas.

Vienaląsčiuose organizmuose kelios skirtingos ląstelės dalys yra atsakingos už gyvybines funkcijas, tokias kaip maitinimas, dauginimasis ir nereikalingų produktų šalinimas.

Daugialąsčiuose organizmuose šias pagrindines funkcijas vykdo specializuotų ląstelių grupės, sudarančios audinius, organus ir specializuotas organines sistemas, atliekančias skirtingas funkcijas.

Pagrindinės gyvų būtybių savybės:

Gyvosios būtybės atlieka sudėtingas funkcijas, kurias atlieka ląstelės, nesvarbu, ar tai būtų vienaląsčiai, ar daugialąsčiai gyviai. Ląstelės koordinuotai ir organizuotai vykdo skirtingus procesus, skirtingas specifines funkcijas, kurias jos atlieka gyvojoje būtybėje, kuriai jos priklauso.

Vienaląsčių gyvų būtybėse ląstelė, sudaranti tokio tipo gyvybės formą, atlieka pagrindines gyvenimui būtinas funkcijas, tokias kaip: medžiagų apykaita maistui ir energijai, dauginimasis, nereikalingų medžiagų šalinimas, judėjimas ir padidinti.

Daugialąsčių būtybių atveju šie aspektai pasiskirsto tarp skirtingų ląstelių, kurios formuoja audinius ir organus. kiekviena ląstelių grupė, kuri specializuojasi vienoje ar keliose specifinėse funkcijose, tokiose kaip maitinimas, dauginimasis ar padidinti.

Kitas gyvų būtybių aspektas yra medžiagų apykaita. Gyvoms būtybėms vystytis reikia energijos ir elementų, kuriuos jie pasisavina per vidinius biocheminius procesus. Norėdami atlikti šią funkciją, jie sintezės ir cheminio skaidymo procesais transformuoja medžiagas, kad gautų reikalingas medžiagas. gyvybei tęsti gyvybiškai svarbūs procesai, augimas ir audinių taisymas, šie procesai vadinami kaip medžiagų apykaita.

Gyvų būtybių gebėjimas augti; Norint augti, jiems reikia būtinų elementų produktų, skirtų sukurti naują gyvąją medžiagą, sintezei, su kuriais būtų galima sukurti ir atnaujinti jų pagamintus elementus.

Vienaląsčiuose organizmuose augimas vyksta padidėjus ląstelių masei, sintezavus šiam tikslui organizmui reikalingus elementus.

Daugialąsčiuose organizmuose augimas atliekamas didinant ląstelių skaičių organizmuose ir kuriant ar pakeičiant naujus audinius ten, kur jie yra sukurti. naujos ląstelės, kurios pakeičia ląsteles, kurios nebeatlieka savo funkcijų, pakeisdamos jas ląstelėmis ar panašių ląstelių grupėmis, kad galėtų atlikti savo biologines funkcijas. Tai yra gyvūnų organų ir audinių augimas, kuris atliekamas pakeičiant nebefunkcionuojančias ląsteles naujos ląstelės, senos ląstelės išmetamos ir jų elementų dalys reabsorbuojamos, kaip antai ląstelių citoplazmos vanduo, kuris yra pakartotinis naudojimas.

Tai skiriasi nuo tariamo mineralų augimo, kai tariamą augimą lemia mineralinių medžiagų kaupimasis tam tikroje medžiagoje fizinių reiškinių, pavyzdžiui, stalagmitų ir stalaktitų atveju, kurie akivaizdžiai auga, kai mineralas kaupiasi per filtravimas.

Gyvos būtybės išsiskiria reprodukcija, tai yra galimybė generuoti kitus asmenis, turinčius tuos pačius skirtumus, kaip ir juos gaminantis organizmas. Tai gali būti nelytinis arba seksualinis, nes nevaisingas dauginimasis, daugiausia vienaląsčių arba paprastų daugialąsčių organizmų aspektai. Vykdoma dalijant pirminę ląstelę vienaląsčiuose organizmuose ir dalijant kelias ląsteles paprastuose daugialąsčiuose organizmuose.

Lytinis dauginimasis vyksta daugumoje ląstelių, tiek augalų, tiek gyvūnų, organizmuose, susivienijus dviems asmenys, kurie kiekvienas prisideda dalimi medžiagos ir informacijos (genai), norėdami sukurti naują individą, kurio savybės panašios į daugintojai.

Kitas gyvų būtybių sugebėjimas yra prisitaikymas. Gyvos būtybės turi galimybę prisitaikyti prie aplinkos, kurioje gyvena, kad galėtų susidurti su pokyčiais, vykstančiais aplinkoje, kurioje gyvena.

Ši adaptacija yra evoliucinė, su kuria per kelias kartas jie prisitaiko prie tam tikros aplinkos, sukuria apsaugą nuo aplinkos, kaip ir Kai kurie gyvūnai, gyvenantys šaltoje aplinkoje ir pritaikantys odą, kad joje būtų daugiau riebalų, ir sukurti tankų kailį, su kuriuo būtų galima išgyventi šalta. Kitas prisitaikymo prie aplinkos, vykstančios evoliucijos metu, pavyzdys yra tonalumų pasikeitimas plunksnose paukščių ar gyvūnų odos, kad galėtų maskuotis ir pasislėpti nuo plėšrūnų, prisitaikydami prie aplinkos, kurioje jie gyvena.

Gyvos būtybės išsiskiria dirglumu arba reakcija į išorinius dirgiklius. Gyvos būtybės turi savitumą reaguoti į dirgiklius, kuriuos sukelia fiziniai ir cheminiai pokyčiai veikia juos, reaguoja į dirgiklius, tokius kaip šviesa, slėgis, temperatūra ir (arba) dirvožemio, vandens, oro, ir kt.

Šis ypatumas labiau akivaizdus gyvūnams nei augalams, o reakcijos į įvairių rūšių dirgiklius yra akivaizdžios Daugialąsčiai ir sudėtingi gyvūnai, taip pat vienaląsčiai, pavyzdžiui, bakterijos reaguoja, kai juos stimuliuoja šviesa, arba gyvūnai į triukšmą. Nors yra daržovių, kurių jautrumas dirgikliams yra labiau pastebimas, o tai pastebima kai kuriuose augaluose. Tai yra saulėgrąžų atvejai, kurie, stimuliuodami saulės šviesą, sukasi, kad ir toliau išlaikytų jų medžiagų apykaitai reikalingus šviesos spindulius.

Gyvūnų dirgikliai yra labiau pastebimi, juos lengva nustatyti jautrumą tokiems dirgikliams kaip triukšmas, šviesa ar judėjimas. Tai galima pastebėti, pavyzdžiui, stimuliuojant bakterijas šviesa arba bet kurio gyvūno temperatūros pokyčiais.

Kitas svarbus gyvų daiktų aspektas yra homeostazė, kuria jie palaiko organizmo vidinės aplinkos pastovumą, vandenį, temperatūrą, elektrolitų pusiausvyrą ir kt. Šį aspektą lengva pastebėti gyvūnų ląstelėse.

Virusų atveju jų klasifikacijoje yra painiavos; Jie klasifikuojami kitaip nei gyvos būtybės, nes jie turi tam tikras gyvų būtybių savybes, bet ne visas.

Virusai turi DNR arba RNR, kuri yra pagrindinė informacija, kurią gyvos būtybės turi savo reprodukcijai ir funkcijoms, kurias atliks jų dalys, apibūdinti. Bet virusai neturi savo metabolizmo, jie naudojasi gyvos būtybės apykaita, kai parazituoja organizme, imdami jų užkrėstos ląstelės apykaita, kad atliktų medžiagų apykaitos funkcijas, būtinas dauginantis daugiau virusas. Todėl virusai neatitinka reikalavimo turėti medžiagų apykaitą, kad gautų energiją iš organinių ar kitų medžiagų, tokių kaip augalai ar gyvūnai. Jie neturi šalinimo mechanizmo atliekoms, kurios gali susidaryti metabolizmo būdu.

Virusai gali evoliucionuoti mutacijų dėka, tačiau šios savybės nepakanka, kad būtų galima ją įskaityti į gyvas būtybes.

Nors virusai gali daugintis, jie to nedaro patys, jiems reikia pateikti informaciją apie savo DNR ar RNR, užkrėstoje ląstelėje, kad ji atliktų funkcijas, kurios sukeltų viruso dauginimąsi per genetinės viruso informacijos replikacija ląstelėje, kuri yra ta, kuri tinkamai vykdo dauginimosi procesus posakius.

Virusams trūksta savo pačių judėjimo, juos sujaudina aplinka, kurioje jie yra, pvz., Vanduo ar dulkės.