Prigimtinės teisės apibrėžimas

The teisingai Natūralus (arba lotyniškai iusnaturalismo) yra viena iš pagrindinių temų teisės filosofija. Galima sakyti, kad prigimtinė teisė yra filosofinė teisės samprata.

Pagrindinė prigimtinės teisės idėja

Prigimtinė teisė remiasi samprotavimu, kad dėsnių visuma remiasi aukščiausių ir visuotinių normų sistema. Kitaip tariant, yra aukštesnė tiesa, kuri valdo detalizavimas teisės normų. Tai reiškia, kad a įstatymas nustatytas yra laikomas teisingu, nes minėtas įstatymas nurodo universalią teisingumo idėją.

Filosofiniai požiūriai, kuriais grindžiamas prigimtinis įstatymas

Jau senovės pasaulyje kai kurie filosofai (pavyzdžiui, stoikai) manė, kad gyvų būtybių visuma yra sutvarkytos visumos dalis. Tai daroma prielaida, kad gamta turi fiksuotus įstatymus ir šie dėsniai turėtų būti kaip vadovas elgesiomoralinis ir vyrų leidžiami įstatymai.

Vėliau buvo naudojami kiti filosofiniai požiūriai (pavyzdžiui, racionalizmas) manė, kad žmogaus protas turi universalius principus, kurie yra moralinių sumetimų ir teisės aktų pasiūlymų nuoroda.

Prigimtinė teisė teigia, kad yra žmogaus prigimtis, kuri yra humanitarinių mokslų ir teisės sistemos pagrindas. Filosofai ir teisininkai, pasisakantys už prigimtinę teisę kaip bendrą modelį, įkvepiantį konkrečius įstatymus, supranta, kad Žmogaus prigimtis turi universalius principus ir vertybes, todėl joks įstatymas negali prieštarauti įstatymui natūralus.

Filosofinis požiūris į prigimtinę teisę turi pasekmių moralė ir dėl teisės normų. Reikia atsižvelgti į tai, kad prigimtinės teisės yra tos, kurias turi gimimo faktas, taigi jų nėra Jame nagrinėjamos paprastos rašytinės normos, tačiau teisės normos paklūsta bendrai ir nekintamai idėjai apie tai, kas yra tiesiog.

Pozityvioji teisė, priešinga prigimtinei teisei samprata

Pozityvioji teisė arba iuspozityvizmas yra priešinga prigimtinei teisei samprata. Pagal pozityvistinį požiūrį, nėra nei nekintančios žmogaus prigimties, nei natūralios priežasties, nei iš anksto nustatytos gamtos tvarkos. Vadinasi, įstatymai yra ne natūralios priežasties, o savo paties pasekmė evoliucija visuomenės ir teisės normų, pritaikytų kiekvienos epochos aplinkybėms. Iuspositivistams nėra prigimtinės teisės prieš tikrąją teisę, todėl įstatymai prisitaiko prie naujų socialinių kontekstų.

Nuotrauka: iStock - rainyk