Esė apie Edipą Reksą

Esė apie Edipą Reksą

Galiūnų pasididžiavimas per karalius Edipas

karalius Edipas Tai graikų tragedija, kurią nežinoma data senovėje parašė tragiškasis poetas Sofoklis (496–406 m. pr. Kr.). C.), kuris yra vienas labiausiai tyrinėtų ir daugiausiai atliktų visų laikų teatro kūrinių. Nors tam yra daugiau nei viena priežastis, atsižvelgiant į didžiulę svarbą tradicija Graikų-romėnų kalba Vakarų kultūros konformacijoje, šioje esė sutelksime dėmesį į labai konkrečią priežastį: jos vaizdavimą hibridas, tai yra pasididžiavimas, ir jo vaidmuo baudžiant galinguosius.

Senovės graikai žinojo hibridas („Puikybė“, „perteklius“) daug anksčiau nei pirmieji krikščionys galėjo kalbėti apie puikybės nuodėmę. Ir nors graikų kalba buvo ne „nuodėmės“, o garbės kultūra, hibridas dažniausiai tai privedė jų mitologinius herojus į tragišką likimą, ty į situaciją, kurioje valdė dievai priminti jam, kad ir koks talentingas, stiprus ar įgudęs kardą, jis yra ne kas kita, kaip žmogus. Pavyzdžių gausu: Ajax išdidus panieka jaučiantis Atėnės apsaugą arba Achilo atsisakymas pagarbiai elgtis su Hektoro kūnu.

Tačiau Edipo atveju išdidumas taip pat yra susijęs su politinės valdžios įgyvendinimu. Ir ne tik todėl, kad kūrinio pradžioje Edipas jau yra Tėbų karalius, bet todėl, kad būtent jo nuopuolis prasideda tada, kai jis valdo įstatymas: kai jis tyčiojasi iš regėtojo Tiresijo mįslių ir paskelbia Tėbų žmonėms, kad nenurims, kol nesuras ankstesnio karaliaus Laijaus žudiko ir neprivers susimokėti už tokį nusikaltimą. Žudikas, kuris, kaip žinome, galiausiai taps savimi.

Senovės graikai suprato, kad žmogaus egzistavimas visada priklauso nuo jau parašyto likimo. Štai kodėl galima manyti, kad Edipui pabėgus iš savo įsūnių namų, kad neišsipildytų jam gimus išsakytos pranašystės, ir galiausiai tai tiksliai įvykdęs, taip pat darė aroganciją manydamas, kad žmogus gali prieštarauti likimui.

Tačiau šiuo atveju Edipas saugomas nekaltumo ir meilės, kurią jis jaučia tariamiems tėvams; meilė, dėl kurios neįsivaizduojamas koks nors kontekstas ar situacija, kurioje jis galėtų nužudyti savo tėvą ir susituokti su motina, bet net ir tokiu atveju jo likimo baimė yra tokia, kad jis pabėga atgal į Tėbus gimtoji. Tai tragiškos ironijos atvejis.

Vietoj to, Edipas Reksas (neatsitiktinai pasakyta originalo graikų kalba Oidipiniai tironai) didžiuojasi tiek galia, kurią gavo išlaisvinęs Tėbus iš sfinkso, kad laiko savo sprendimus neklystančiais. Kitaip nepaaiškinama, kad jis tyčiojasi iš Tiresijo aklumo, į ką regėtojas pranašiškai atsakys, kad Tikras aklas yra Edipas, nes jis stato spąstus, į kuriuos vėliau, kai tiesa, pateks į atskleista.

The hibridas Taigi Edipas yra hibridas karaliaus ir yra galingas įspėjimas ateities kartoms, ugdomoms per Agoros teatrą: galingųjų dėsnis gali būti nukreiptas prieš jį, todėl bet koks valdžios panaudojimas turėtų būti atliktas išmintingai ir apdairumas. Edipo bausmė – tai ne tik taip trokštamos galios praradimas, bet ir gėda, kai tenka pasiduoti pačiai bausmei, tai yra tremčiai.

Taigi po Jocastos savižudybės ji plaukų segtukais išrėžia akis (taip visiškai laikydamasi Tiresias) ir pradeda klajojančią egzistenciją, prakeikęs savo rasę, kurios vis dar laukia dar kelios tragedijos. priekyje. Edipas iš karaliaus tampa elgeta, iš išdidžios išminčių į nuolankų pamokslininką, palikdamas sostą savo svainio Kreono rankose, kaip ir jie padarė. daugybė karalių per visą istoriją, kurie turėjo galią sukurti visuomenę, kurioje vėliau nebeturėjo kambarys. Ir tai yra pamoka, kuri, atrodo, niekada neišeina iš mados.

Nuorodos:

• "Esė" į WIkipedia.
• „Oidipas Reksas“. Vikipedija.
• „Oidipo mitas Vakarų kultūrinėje tradicijoje ir jo interpretacijos“ Juan José Prat Ferrer. Migelio de Servanteso virtualioji biblioteka.
• „Likimas, šeima ir Edipas Reksas: greitųjų kursų literatūra 2022“ (vaizdo įrašas) CrashCourse.
• „Oidipas Reksas“. Encyclopaedia Britannica.

Kas yra esė?

The bandymas tai yra literatūros žanras, kurio tekstui būdinga tai, kad jis parašytas proza ​​ir laisvai sprendžiama konkrečia tema, naudojant argumentai ir autoriaus įvertinimai, taip pat literatūriniai ir poetiniai ištekliai, leidžiantys pagražinti kūrinį ir sustiprinti jo estetines savybes. Tai laikomas žanru, gimusiu Europos renesanso epochoje, vaisius, visų pirma, iš prancūzų rašytojo Michelio de Montaigne (1533–1592) plunksnos. ir kad bėgant amžiams tai tapo dažniausiai pasitaikančiu formatu išreikšti idėjas struktūrizuotai, didaktiškai ir formalus.

Sekite su: