15 Natūralių ir dirbtinių ekosistemų pavyzdžiai

ekosistemos Jie yra sistemos gyvi sutvėrimai tam tikroje erdvėje.

Jie susideda iš:

Kiekviena ekosistema yra labai sudėtinga, nes ji apima ryšių tinklą tarp įvairių organizmų rūšių, taip pat tų organizmų su abiotiniai veiksniai, pavyzdžiui, šviesos, vėjo ar inertinių dirvožemio komponentų.

Natūralus ir dirbtinis

Natūralių ekosistemų tipai

VANDENS EKOSISTEMOS

TERŠALINĖS EKOSISTEMOS

Tie, kur biocenozė jis vystosi žemėje ar podirvyje. Šių ekosistemų charakteristikos priklauso nuo drėgmės, temperatūros, aukščio (aukščio, atsižvelgiant į jūros lygį) ir platumos (arti pusiaujo).

HIBRIDINĖS EKOSISTEMOS

Tai yra tie, kurie, būdami užliejami, gali būti laikomi sausumos ar vandens telkiniais.

Natūralių ekosistemų pavyzdžiai

1. Srautas (vandens, saldus, lotosas). Vandens srovė, tekanti nuolat, bet mažesnio srauto nei upė, todėl ji gali išnykti sausose stotyse. Paprastai jais negalima plaukioti, išskyrus tuos, kurie turi mažą nuolydį ir didelį srautą. Bet kokiu atveju galima naudoti tik labai mažas valtis, pavyzdžiui, kanojas ar plaustus. Upeliuose yra vietovių, vadinamų fordomis, kurios yra tokios seklios, kad jas galima pereiti pėsčiomis. Jose gali gyventi mažos žuvys,
   instagram story viewer
   vėžiagyviai ir daugybė vabzdžiai Y varliagyviai. Augalai daugiausia yra gėlavandeniai dumbliai.
2. Sausas miškas (sausumos, miško). Jis taip pat vadinamas xerophilous, hiemisilva arba sausu mišku. Tai miškinga vidutinio tankio ekosistema. Lietingi sezonai yra trumpesni nei sausieji, todėl vystosi mažiau priklausomos rūšys vandens, pavyzdžiui, lapuočių, prieinamumo (jie praranda lapus, todėl nepraranda tiek drėgmės). Paprastai jie yra tarp atogrąžų miškų ir dykumos ar lakštai. Jo temperatūra visus metus yra šilta. Šiuose miškuose gyvena beždžionės, elniai, katės, įvairovė paukščiai ir graužikai.
3. Smėlėta dykuma (dykumos žemė). Dirvožemis daugiausia yra smėlis, kuris, veikiant vėjui, formuoja kopas. Konkretūs pavyzdžiai:

1. Akmenuota dykuma (dykumos žemė). Jo dirvožemis yra iš uolų ir akmenų. Jis taip pat vadinamas Hamada. Yra smėlio, bet jis nesudaro kopų dėl savo nedidelio kiekio. Pavyzdys yra Draa dykuma, pietinėje Maroke.
2. Poliarinė dykuma (dykumos žemė). Žemė yra ledas. Lietaus labai nedaug, o vanduo - sūrus, todėl gyvūnai (kaip ir baltieji lokiai) turi gauti skysčiai reikalingi nuo tų gyvūnų, kuriuos jie valgo. Temperatūra žemesnė nei nulis laipsnių. Šis dykumos tipas vadinamas indlandsis.
3. Jūros dugnas (apotinis jūrinis). Ji yra vietovėje, vadinamoje „hadal“, kuri yra žemiau bedugnės zonos, tai yra giliausia vandenyno zona: daugiau nei 6000 metrų gylio. Dėl visiško šviesos ir aukšto slėgio nebuvimo maistinių medžiagų yra labai mažai. Šios ekosistemos nebuvo pakankamai ištirtos, todėl jos tik egzistuoja hipotezė nepatikrinta jo gyventojų. Manoma, kad jie išgyvena dėl jūrinio sniego, kuris yra organinė medžiaga, kuri dalelių pavidalu krinta iš paviršinių vandenyno sluoksnių į dugną.

1. Pelkė (hibridas). Jis susidaro įduboje žemėje, besiribojančioje su jūra. Paprastai tai depresija Jis susidaro pravažiavus upei, todėl gėlas ir sūrus vanduo maišosi šioje vietovėje. Tai yra šlapžemė, tai yra žemės plotas, kuris dažnai ar nuolat patvinsta. Dirvožemis natūraliai tręšiamas dumblu, moliu ir smėliu. Vieninteliai šioje ekosistemoje augantys augalai gali atlaikyti druskos koncentraciją vandenyje, artimą 10%. Kita vertus, fauna yra labai įvairi, nuo mikroskopiniai organizmai kaip bentosas, nektonas ir planktonas aukštyn moliuskai, vėžiagyviai, žuvis ir triušiai.
2. Žemyninė platforma (fotinis jūrinis). Šios ekosistemos biotopas yra nerito zona, tai yra jūrinė zona, esanti netoli pakrantės, bet tiesiogiai su ja neturinti. Tai laikoma nuo 10 metrų gylio iki 200 metrų. Temperatūra šioje ekosistemoje išlieka stabili. Dėl didelio gyvūnų gausumo jis yra mėgstamiausias žvejybos rajonas. Floros taip pat gausu ir įvairios, nes saulės spinduliai patenka pakankamai intensyviai, kad būtų galima fotosintezė.
3. Atogrąžų pieva (sausumos, pievos). Vyraujanti augmenija yra žolės, nendrės ir žolės. Kiekvienoje iš šių pievų yra daugiau nei 200 žolių rūšių. Tačiau dažniausiai tai, kad dominuoja tik dvi ar trys rūšys. Tarp faunos yra žolėdžiai tu matai.
4. Sibiro tundra (antžeminė tundra). Jis yra šiaurinėje Rusijos pakrantėje, Vakarų Sibire, ant Arkties vandenyno kranto. Dėl retų saulės spindulių, pasiekiančių šią platumą, išsivystė tundros ekosistema, besiribojanti su eglės ir eglės mišku.

Dirbtinių ekosistemų pavyzdžiai

1. Rezervuaras. Kai pastatysite a hidroelektrinė Dirbtinis ežeras (rezervuaras) paprastai sukuriamas uždarant upės vagą ir taip ją perpildant. Jau egzistuojančios ekosistemos yra labai modifikuotos, nes su sausumos ekosistemomis jos tampa vandens ekosistemos yra nuolat užtvindytos ir tampa upės lotosinės ekosistemos dalimi lęšiška ekosistema.
2. Ūkinės žemės. Jo biotopas yra derlinga žemė. Tai ekosistema, kurią žmogus sukūrė 9000 metų. Yra įvairių ekosistemų, ne tik priklausančių nuo Pasėlių rūšis bet ir auginimo būdas: ar naudojamos trąšos, ar ne, ar naudojamos agrocheminės medžiagos ir kt. Vadinamieji ekologiški sodai yra pasėlių laukai, kuriuose nenaudojami dirbtiniai chemikalai, o vabzdžių buvimas kontroliuojamas per medžiagas, gautas iš pačių augalų. Kita vertus, pramoninių augalų laukuose visi organizmai yra labai kontroliuojami, per chemines medžiagas, kurios užkerta kelią daugelio organizmų augimui, išskyrus auginamus.
3. Atvirų duobių kasyklos. Kai tam tikroje teritorijoje aptinkamas vertingos medžiagos nuosėdos, ją galima panaudoti per kasyba atviroje aikštelėje. Nors ši kasybos forma yra pigesnė už kitas, ji taip pat daro daug didesnę įtaką ekosistemai, sukurdama savo. Pašalinama augmenija ant paviršiaus, taip pat viršutiniai uolienos sluoksniai. Augalai šiose kasyklose neišgyvena, tačiau gali egzistuoti vabzdžiai ir daugybė mikroorganizmų. Dėl nuolatinio kasyklų dirvožemio pokyčių kiti gyvūnai nesusėda.
4. Šiltnamis. Jie yra tam tikra augančios ekosistemos forma, kurioje yra aukšta temperatūra ir drėgmė, naudojant pranašumą saulės energija apibrėžtoje erdvėje. Šios ekosistemos, skirtingai nei dirbamos žemės, neveikia vėjas, lietus ar orų pokyčiai. temperatūra, nes visus šiuos veiksnius (oro judėjimą, drėgmę, temperatūrą) kontroliuoja vyras.
5. Sodai. Tai yra ekosistemos, panašios į pievas, tačiau jų floros ir faunos įvairovė žymiai mažesnė kad florą parenka žmogus, o fauną paprastai sudaro tik vabzdžiai, smulkūs graužikai ir paukščiai
6. Srautai. Jie gali būti dirbtinai sukurti iš natūralaus šaltinio (upės ar ežero) arba dirbtinio (pumpuoto vandens). Kasamas norimos formos kanalas, užtikrinantis nuolydį teisinga kryptimi. Kanalas gali būti padengtas akmenimis ar akmenukais, kad būtų užtikrinta, jog vandens tėkmės erozija nepakeis suprojektuotos formos. Šių dirbtinių srautų ekosistema prasideda nuo mikroorganizmų, kuriuos atneša vanduo, nusodindamas dumblius upės dugne ir šonuose ir pritraukdamas vabzdžius. Jei šaltinis yra natūralus, jame taip pat bus gyvūnų (žuvų ir vėžiagyvių), gyvenusių kilmės ekosistemoje.
7. Miesto aplinka. Miestai yra ekosistemos, kurių nebuvo iki žmogaus veiksmų. Šios ekosistemos pastaraisiais šimtmečiais labiausiai keitėsi, žymiai modifikuodamos jose gyvenančias rūšis, taip pat abiotiniai veiksniai kurie bendrauja su jais. Vienintelis nepakitęs veiksnys yra didelė žmonių koncentracija, nors tai ir didėjo. Tiek miestelių, tiek miestų dirvožemis yra pagamintas iš dirbtinių medžiagų (su sumažintu „žaliųjų erdvių“ kiekiu su natūraliu dirvožemiu). Ši ekosistema tęsiasi virš žemės į oro erdvę, bet ir po žeme, formuodama namus, rezervuarus, drenažo sistemas ir kt. Kenkėjai dėl populiacijos tankumo yra dažni šioje ekosistemoje.

Sekite su: