15 Lyrikos eilėraščių pavyzdžių

Lyriniai eilėraščiai

The lyrika Tai yra žodinės išraiškos forma, kuri žodžiu perteikia gilų jausmą, atspindį ar proto būseną. Šis terminas dažnai vartojamas dainoms, dainoms ir romanams pavadinti, o lyrinė poezija neturėtų būti suprantama kaip poezija Ką literatūros žanras.

Žodis lyriškas Tai kyla iš senovės graikų poezijos deklamavimo, lydinčio poetą, muzikos instrumentais, tokiais kaip lyra (taip pat priskiriama Erato, poezijos mūzai).

Dainuojama ar deklamuojama poezija skiriasi nuo draminės ar pasakojamosios poezijos tuo, kad ji skirta privačiai, mylinčiai ir subjektyviai. Veikiau jis atkreipia dėmesį į paprastas formas ir metro bei rimo naudojimą, nes jis domisi emociniu poilsiu, o ne estetiniu savo formų pasiekimu.

Kai kurios tradicinės lyrikos formos yra:

Lyrinių eilėraščių pavyzdžiai

1. Lope de Vegos „Sonetas“

Sonetas liepia man daryti Violante,
kad savo gyvenime mačiau save tiek problemų:
keturiolika eilučių sako, kad tai sonetas,
tyčiojantis iš pašaipos eina trys priekyje.

Maniau, kad neras priebalsių

aš esu kito ketvertuko viduryje;
bet jei matau save pirmajame trynuke,
kvartetuose nėra nieko, kas mane gąsdintų.

Pirmam trynukui, į kurį įeinu,
ir atrodo, kad įėjau dešine koja,
Na, pabaigai šia mano dovanojama eile.

Aš jau antras ir vis dar įtariu
Aš einu per trylika eilučių pabaigos:
suskaičiuok, jei yra keturiolika: tai padaryta

1. Anoniminio autoriaus „Romance del Conde Arnaldos“ (fragmentas)

Kam gi taip pasisektų
ant jūros vandenų,
kaip ten buvo grafas Arnaldosas
ryto San Chuanas

ketina ieškoti medžioklės
kad jo sakalas penėtų,
pamatė ateinančią virtuvę
kad norite patekti į žemę

žvakės atneša šilko
torzal auksinis takelažas
inkarai turi sidabrą
smulkių koralų plokštės (…)

1. Garcilaso de la Vegos „Soneto XXIII“

Nors rožė ir lelija
spalva rodoma jūsų geste,
ir kad jūsų karštas, sąžiningas žvilgsnis,
uždega širdį ir ją sulaiko;

ir tol, kol plaukai, tie į veną
iš aukso buvo pasirinktas greitai skrendant,
už gražią baltą apykaklę, stačią,
vėjas juda, barsto ir netvarko;

paimk savo džiaugsmingą pavasarį
saldus vaisius, prieš piktą laiką
padenkite gražų viršūnę sniegu.

Ledinis vėjas nudžiovins rožę.
Viskas pakeis šviesos amžių
už tai, kad nepajudino savo įpročio.

1. Francisco de Quevedo „Į nosį“ (sonetas)

Kartą žmogus užkišo nosį,
kadaise ant viršutinės nosies,
kažkada buvo tikra nosis ir rašymas,
Kadaise labai barzdota kardžuvė.

Tai buvo blogai susidūręs saulės laikrodis,
kadaise ant mąstančio altoriaus,
kažkada buvo dramblys veidu į viršų,
Ovidio Nasón buvo labiau pasakojamas.

Kažkada virtuvės spurtas,
kažkada buvusi piramidė Egipte,
dvylika nosies genčių buvo.

Kadaise labai begalinė nosis,
nosis daug, nosis tokia nuožmi
kad Annos akivaizdoje tai buvo nusikaltimas.

1. Gustavo Adolfo Bécquer „Rima LIII“ (fragmentas)

Grįš tamsios kregždės
jų lizdus pakabinti ant jūsų balkono,
ir vėl su savo kristalų sparnu
žaisdami jie skambins.

Bet tie, kuriuos skrydis sulaikė
tavo grožis ir mano laimė apmąstyti,
tie, kurie sužinojo mūsų vardus ...
Tie... negrįš!

Grįš krūminis sausmedis
nuo savo sodo sienos lipti,
ir vėl vakare dar gražesnė
jos gėlės atsivers. (…)

1. Rosalía de Castro „juodas šešėlis“ (fragmentas)

Kai manau, kad tu išėjai
juodas šešėlis, kuris mane stebina,
mano galvos papėdėje,
tu grįši pasijuokdamas iš manęs.

Kai įsivaizduoju, kad tavęs nebėra
tą pačią saulę, kurią tu man rodai,
o tu esi žvaigždė, kuri šviečia,
O tu esi pučiantis vėjas (…)

1. Ernesto Cardenalo „Kai pamesi save ...“

Kai aš tave praradau, tu ir aš praradome:
Aš, nes tu buvau tas, kurį myliu labiausiai
ir tu, nes aš tave labiausiai mylėjau.
Bet iš mūsų dviejų jūs prarasite daugiau nei aš:
nes galėsiu mylėti kitus taip, kaip mylėjau tave
bet jie tavęs nemylės taip, kaip aš.

1. Rubén Darío „Margarita, jūra graži“ (fragmentas)

Margarita, jūra graži,
ir vėjas
Jis turi subtilią apelsinų žiedų esmę:
tavo kvėpavimas.

Kadangi tu būsi toli nuo manęs,
gelbėk, mergaite, švelni mintis
kuriai vieną dieną jis norėjo tau pasakyti
istorija. (…)

1. Antonio Machado „CXXII“

Sapnavau, kad mane paėmei
baltu šaligatviu,
žalio lauko viduryje,
link kalnų mėlynės,
link mėlynų kalnų,
ramus rytas.

Pajutau tavo ranką savojoje
tavo ranka kaip kompanionas,
tavo merginos balsas mano ausyje
kaip naujas varpas,
kaip mergelės varpas
pavasario aušros.

Jie buvo tavo balsas ir ranka,
sapnuose, taip tiesa! ...

Gyva viltis, kas žino
ką žemė praryja!

1. Juan Ramón Jiménez „Galutinė kelionė“

Ir eisiu. Ir paukščiai pasiliks, dainuos;
ir mano sodas su žaliu medžiu išliks,
ir su savo baltu šuliniu.

Kiekvieną popietę dangus bus mėlynas ir ramus;
ir jie žais, kaip šią popietę jie žaidžia,
varpinės varpai.

Tie, kurie mane mylėjo, mirs;
ir miestas kasmet taps naujas;
to gėlyno ir balto sodo kampe,
mano dvasia klajos, nostalgija.

Ir aš eisiu; Aš būsiu viena, benamė, be medžio
žalia, be balto šulinio,
be mėlyno ir ramaus dangaus ...
Ir paukščiai liks, dainuos.

1. José de Espronceda „Pirato daina“ (fragmentas)

Dešimt patrankų vienai juostai,
Vėjas jų burėse,
nekerta jūros, bet skrenda
brigų burlaivis.
Piratų laivas, kurį jie vadina,
už jo drąsą „Baimingieji“
kiekvienoje žinomoje jūroje
nuo vienos iki kitos sienos. (…)

1. Fray Luis de León „Odė I - pensinis gyvenimas“ (fragmentas)

Koks pailsėjęs gyvenimas
tas, kuris bėga iš pašėlusio pasaulio,
ir vis slapstomės
kelią, kur jie nuėjo
keli išmintingi vyrai, buvę pasaulyje;

Tai netemdo jūsų krūtinės
išdidžios valstybės,
nei auksinės lubos
žavisi, gamina
išmintingojo Moro, palaikant jaspį! (…)

1. „Marqués de Santillana“ sukurta „Vaquera de la Finojosa“ (fragmentas)

Tokia graži mergina
Nemačiau pasienyje,
kaip karvė
„Finojosa“.

Kelio tiesimas
iš Calatraveño
į Santa Mariją,
nugalėtas iš miego,
per šiurkščią žemę
Pralaimėjau lenktynes
Pamačiau karvę
„Finojosa“. (…)

1. Jorge Manrique „Coplas de Don Jorge Manrique už savo tėvo mirtį“ (fragmentas)

Prisimink miegančią sielą,
pagyvink smegenis ir pabusk,
žiūrėdamas
kaip praeina gyvenimas,
kaip ateina mirtis
taip tylu;
kaip greitai praeina malonumas,
kaip, susitarus
suteikia skausmo,
kaip, mūsų nuomone,
bet kuriuo praėjusiu laiku
Tai buvo geriau. (…)

1. Federico García Lorca „išsiliejęs kraujas“ (fragmentas)

Aš nenoriu to matyti!

Liepk mėnuliui ateiti
Nenoriu matyti kraujo
Ignacio ant smėlio.

Aš nenoriu to matyti!

Mėnulis platus.
Dar debesų arklys,
ir pilkas sapno kvadratas
gluosniais ant užtvarų. (…)

Taip pat žiūrėkite: