Sovietų invazija į Vengriją

Buvusiame Rytų Europos bloke (susijęs su SSRS) įvyko du labai svarbūs įvykiai: vienas buvo revoliucija Vengrų nuo 1956 m., O kitas vadinamasis Pavasaris Praha 1968 m. Tai yra pirmojo istorija.

Sovietų įsiveržimas į Vengriją įvyko po 1956 m. Šalyje vykusių populiarių protestų ir riaušių lydėjo juos ir vėlesnę populiariąją revoliuciją, kuria ji tapo, ir kuri grasino išvaryti komunizmą Vengrija.

Vengrijos revoliucija, kaip ir prancūzų 1789 m., Prasidėjo ne iš anksto, o buvo daugybės populiarių demonstracijų ir protestų eskalavimo rezultatas.

Viskas, kas prasidėjo, buvo 56-osios spalio 23 d. Studentų iškviestas žygis, kuris, eidamas per Budapeštą, įtraukė dalyvius, kurie nebuvo studentai, taigi padidėjo jo apimtis.

Protesto priežastis buvo reikalauti politinės laisvės ir nuomonės laisvės Vengrijoje.

Viešajame radijo pastate grupė studentų norėjo transliuoti manifestą su savo reikalavimais, tačiau jie buvo areštuoti. Tada pasigirdo pirmieji revoliucijos šūviai.

Tikriausiai policijos nariai politika valstybė (vengrų kalba, ÁVH, Államvédelmi Hatóság), kurie buvo radijo pastate, bijojo bandymo užimti pastatą ir savo gyvybę, todėl apšaudė minią, sukeldami kelias mirtis.

Bet kokiu atveju, žmonių pasibjaurėjimas ÁVH, kuri nusipelnė reputacijos dėl griežto Vengrijos žmonių represoriaus, padarė dvasios ir aplinka bus dar karščiau.

Vyriausybė pasiuntė kariuomenę kontroliuoti situacijos, tačiau kariuomenė stojo žmonių pusėn.

Kaip ir daugelyje kitų revoliucijų, kareiviai, kurie vis dėlto nenustoja treniruotis dalis žmonių - jie ne tik atsisakė šaudyti į savo piliečius, bet ir pradėjo stoti jie.

Kai kuriems protestuotojams kilo mintis nukirpti Vengrijos Liaudies Respublikos komunistinį skydą nuo vėliavos, paliekant ratą užimamoje vietoje. Ši nukirpta vėliava tapo revoliucijos emblema.

1989 m. Revoliucija, nuvertusi Nicolae Ceaușescu Rumunijoje, taip pat naudojo vėliavą su nukirstu komunistiniu skydu. simbolis.

Tačiau grįžus į Vengriją 1956 m., Revoliucija kilo visose Budapešto gatvėse ir dėl to kariuomenė taip pat pradėjo keisti puses, minia pradėjo skaičiuoti ginklais Asmeninis.

Baimindamasi dėl savo gyvybės ir postų, Vengrijos komunistinė Ernő Gerő vyriausybė kreipėsi pagalbos į Sovietų Sąjungą.

Remdamasi abiejų valstybių pasirašytais paktais, SSRS laikė karius nuolat dislokuotus Vengrijoje, be to, kad galėjo įsikišti į šalį.

Tą pačią spalio 23 dienos naktį Vengrijoje buvę sovietų kariai pradėjo dislokuotis gatvėmis Budapešto, o revoliucionieriai ir juos palaikę vengrų kariuomenė surengė barikadas sulėtinkite juos.

Kitą dieną ministrą pirmininką Andrą Hegedüsą pakeitė reformistiškesnė Imre Nagy, kuri greitai paskelbė kalbą, raginančią nutraukti smurtas ir žadančios liberalizuoti reformas politinėje arenoje. Nagis ilgainiui taps viena iš didžiųjų revoliucijos ikonų.

25 d. Krizė paaštrėjo; ÁVH sušaudė protestuotojus prie parlamento, radęs atsakymą į jo gaisrą sovietų kareiviuose, kurie manė, kad jie yra atakos taikinys. Ginkluoti protestuotojai prisijungė prie šaudymo, dar labiau pablogindami situaciją.

Gerė ir Hegedűs tada pabėgo į Sovietų Sąjungą, palikdami šalį be jos vyriausybė, prisiimdami savo vaidmenį Nagy ir János Kádár.

Tuo tarpu Vengrijos revoliucionieriai jau atvirai puolė sovietų karius ir ÁVH likučius. Tomis lemtingomis dienomis susidariusios kulkos skylės vis dar matomos daugelyje Budapešto vietų.

Spalio 28 dieną Nagyui pavyko pasiekti paliaubas.

Tai naudojo abi pusės savęs atstatymui; kol vengrai surengė savotišką nacionalinę gvardiją su ginkluotais protestuotojais, kariuomenės ir policijos elementais, sovietai laikinai pasitraukė.

Pagrindinės istoriografinės srovės linkusios rodyti, kad sovietų lyderiai nenorėjo įsikišti antrą kartą ir nenorėjo to daryti, tikėdamiesi, kad tai patys vengrų komunistai kontroliuos situacija.

Nuo spalio 28 iki lapkričio 4 dienos tai buvo politinių judėjimų dienos, kuriomis sovietai labiau pasinaudojo. Jie turėjo Jánosą Kádárą kaip vyriausybės, kuri „prašytų“, vadovą intervencija Sovietų nuraminti šalį.

Nors įvykiai daugiausia vyko Budapešte, jų buvo ir kitose šalies vietose revoliuciniai judėjimai, kai kuriais atvejais sėkmingi, o kitose vietose užgniaužiami kariuomenės SSRS.

Kai Sovietų Sąjunga nusprendė dėl paskutinės intervencijos Vengrijoje, į šalį iš rytų pradėjo skverbtis naujos sovietų pajėgos.

Kádár vyriausybė paskelbė Vengrijos neutralumą, pasitraukimą iš Varšuvos pakto ir paprašė JT tarptautinės paramos.

Kitą dieną ir, kaip ir tikėtasi, sovietai, turėdami didesnį karių skaičių, pradėjo operaciją, kad galutinai „išvalytų“ Budapeštą ir perimtų šalies kontrolę.

Sovietų karinė operacija neapsiribojo skverbimusi į Budapeštą, nes buvo pašalintos barikados ir rezistoriai. Ji taip pat apėmė artileriją ir oro smūgius.

Laikina nacionalinė gvardija ir Vengrijos reguliariosios armijos daliniai nieko negalėjo padaryti Sovietų puolimas, nepaisant įnirtingo pasipriešinimo, labiau noro nei priemonių ir organizuotumo, bet kovos su širdis ir už savo šalį.

Tą pačią dieną, 1956 m. Lapkričio 4 d., Budapešte pasipriešinimas baigėsi. Sovietų kariuomenė praėjo gatvę po gatvę kaip garlaivis, iš esmės nesugebėdama atskirti karinių taikinių nuo beginklių civilių.

Nors Vengrijos gyventojai dėkojo sovietams už savo krašto išlaisvinimą 1945 m., Toks padėkos jausmas po represinės intervencijos 1956 m. Virto atvira neapykanta.

Tūkstančiai vengrų pabėgo iš šalies, nes daugelis buvo areštuoti ir teisiami. Pats Imrė Nagy buvo klastingai sugautas (kai jam buvo pažadėta saugiai elgtis palikti Jugoslavijos ambasados ​​prieglaudą ir palikti šalį) ir vėliau įvykdyta mirties bausmė.

Išdavęs savo tautą, Jonas Kádáras išlaikė Vengrijos, kaip vyriausybės vadovo, kontrolę, kurią jis patvirtins kitais metais. Kontrolė, pagrįsta sovietų buvimu ir politine indoktrinacija, kurią taip pat kontroliavo patys sovietai, kurie nenorėjo atgaivinti Vengrijos nacionalinės valios.

Vengrijos revoliucija, žiūrima romantiškai atgal, tuo metu kėlė įtampą daugelio kapitalistinio bloko šalių komunistų partijose, nes kai kurios Vadovai ir kovotojai palaikė revoliucionierius (kurių jie nematė kaip antirevoliucionierius), o kiti juos įvardijo būtent tokiais, likdami ištikimi ortodoksijai. Maskva.

Nuotrauka: Fotolia - rašalo lašas

Sovietų invazijos į Vengriją temos