Pydnos mūšio apibrėžimas

Tai pažymėjo Makedonijos monarchijos įpėdinio vieno iš Aleksandro Makedoniečio įpėdinių pabaigą, taip pat reiškė galutinį mokymai legenda tapusi kariuomenė: iš ietininkų susidedanti falanga. Pidnos mūšis taip pat reiškė pradžios nuo laisvosios Graikijos pabaigos, kuri visiškai skriejo aplink Romą.

Pidnos mūšis, antspaudavęs Makedonijos likimą Trečiajame Makedonijos kare, vyko 158 m. Birželio 22 d. Prieš mūsų erą. C, ir iš vienos pusės susidūrė su Makedonijos karalystės kariais, o iš kitos - su Romos Respublikos legionais.

Mūšis buvo daugiau nei ginkluota konfrontacija, nes tai pažymėjo Makedonijos karalystės, kuri vėliau bus padalinta, pabaigą ir reiškė žlugimą. senosios Makedonijos falangos taktikos prieš galingąjį Romos legioną - universalesnį darinį, su kuriuo buvo galima daugiau dirbti mūšis.

Makedonijos falanga šiek tiek skyrėsi nuo tos, kurią graikai sugalvojo remdamiesi hoplito kovomis su tuo nesipjovė: kilęs iš hoplito falangos, Filipas II (Aleksandro Makedoniečio tėvas) pailgino ietį (vad.

sarissa) iki septynių metrų ir atnaujino taktiką į praktiškai nenugalimą darinį, kurį jo sūnus sumaniai panaudojo nugalėdamas Imperija Persų.

Taigi Makedonijos falanga buvo laikoma nenugalima iki pat Cinoscéfalos pralaimėjimo (197 a.). C, Antrasis Makedonijos karas) ir vėliau Pidna.

Pydnos mūšį, vykusį šalia to paties pavadinimo miesto, sukėlė atsitraukimas į šiaurę Makedonijos karaliaus Persejaus, kad būtų išvengta pinceto judėjimo dviem frontais Romėnai.

Makedonijos monarchas sutvarkė savo karius a paprastas, tinkamas reljefas falangos formavimui. Tuo tarpu Romos konsulas Lucio Emilio Paulo prisijungė prie dviejų savo kariuomenės frontų ir pristatė mūšį.

Paulo pasielgė atsargiai, padėdamas savo lagerio sijonas a Kalnas netoliese, taip užkertant kelią netikėtam makedoniečių išpuoliui su falangomis, nes tai nebuvo tinkamas reljefas tokiam dariniui naudoti.

Iš viso Pidnos lygumoje Makedonijos pusėje buvo dislokuota apie 44 000 karių, įskaitant pėstininkus ir kavaleriją, o Romos pusėje - nuo 30 iki 40 000 vyrų.

Legenda byloja, kad mūšį sukėlė mulas.

Nežinoma, ar tai buvo romėnų klastotė (atrodo, kad mulas iš Romos kaimo pabėgo eidamas į Makedonijos kaimą), tačiau tiesa ta, kad dėl to kilo šurmulys incidentas tai privertė abi armijas greitai pasiruošti kovai, bijodamos priešo puolimo.

Tiesą sakant, netgi paaiškinta, kad dėl skuboto Kovas, abiejų armijų lyderiai į kovą stojo be šarvų ir net be šalmų, neapsaugoti.

Makedonijos falangos problema yra ta, kad tam, kad ji veiktų, ji turi būti kompaktiška ir judėti lėtai, gerai kartu.

Priešingu atveju atidaromos erdvės, kuriomis priešas gali prasiskverbti per falangos linijas ir ją išskaidyti. sukeldamas daugybę mirčių ir sužeidimų, nes gynėjams sunku patekti į vidų, kai jie įveikti ir prasiskverbę judėti.

Persėjas padarė didžiulę klaidą: užuot vedęs pagalbinius vienetus į kalno šoną, jis tai padarė su falanga.

Dėl reljefo netaisyklingumo ir abiejų pusių skubėjimo, kad jie galėtų imtis kovos, Makedonijos falangose ​​atsivėrė būtent tos erdvės.

Tai padėjo legionieriams lengviau prasiskverbti tarp falangistų linijų, nudūrus makedoniečių karius, kurie jie mažai ką galėjo padaryti, kad savo septynių metrų ilgio sarisos galėtų judėti priešais universalius trumpus kardus Romėnai.

Aš žinau pagarba kad Makedonijos pajėgos vos per vieną kovos valandą patyrė apie 20 000 aukų, prieš šimtą mirčių Romos lauke.

Persėjas nubėgo prisiglausti į Pidnos miestą, kad vėliau žygiuotų į savo karalystės sostinę Pelą, užfiksuotą romėnų.

Konsulas Lucio Emilio Paulo padalino Makedoniją į keturias skirtingas respublikas, kurios visos buvo Romos vasalai, ir monarchą Persėją kartu su dviem sūnumis išsivežė į Romą. Mirus Persėjui, praėjus keleriems metams, Antigonidų dinastija laikoma išnykusia.

Temos Pydnos mūšyje