Estado Novo de Portugal apibrėžimas

Iš Europos teismų diktatūrų fašistas įvykęs per visą XX a., turbūt vienas mažiausiai žinomų yra portugalas „Estado Novo“.

Šiuolaikinis su italų fašizmu, vokiečių nacizmu ir ispanų frankizmu, Estado Novo autoritariniame ir korporatyviniame režime, vykusiame Portugalijoje nuo 1933 m. iki balandžio 25 d. gvazdikų revoliucijos, 1974.

Portugalija iš monarchinio režimo pasikeitė į a vyriausybė Respublikonas 1910 m., Po didelių politinių-socialinių perversmų, kurie vis dėlto tęsėsi po monarcho Manuelio II tremties.

1926 m. Valdžią perėmė karinis perversmas. Tai fašistinių ir totalitarinių judėjimų Europoje gimimo laikas.

Naujojo režimo finansų ministras yra António de Oliveira Salazaras, kurio politinė karjera jam sukeltų meteorinį pakilimą.

Salazaras sutvarkys šalies finansus, o 1932 m. Buvo paskirtas Ministrų Tarybos pirmininku.

Greitai Salazaras, remdamasis Europos fašistiniais režimais, sukurtų diktatorišką vienos partijos ir valstybinių sąjungų režimą, kuris slopino tam tikras asmens laisves. Tai yra tai, kas žinoma kaip „Estado Novo“.

Salazaras Portugalija dalyvautų Ispanijos pilietiniame kare, padėdamas sukilėliams savanorių korpusas, "viriatos" (pavadintas Lusitanijos lyderio, kuris priešinosi Romėnai).

Nepaisant to, kad per Antrąjį pasaulinį karą išlaikė bendrumą su ašimi, Portugalija nedalyvavo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai (skirtingai nuo savo Kaimynas ispanas, kuris pasiųs savanorius į rytų frontą su vadinamosios mėlynosios divizijos vėliava) šios pusės naudai per konkursas.

Tradicinė Didžiosios Britanijos sąjungininkė Portugalija žinojo apie Ispanijos ambicijas teritorijoje, todėl reikėjo užsitikrinti tokį galingą sąjungininką kaip britai.

1968 m. Salazaras dėl ligos turi pasitraukti iš valdžios. Jo pozicija eina Marcelo Caetano.

Anksčiau šalies užjūrio kolonijose (Angoloje 1961 m., Bisau Gvinėjoje 1963 m. Ir Mozambike 1964 m.) patyrę revoliucinius protrūkius, siekdami nepriklausomybės, dekolonizacijos proceso kontekste paveikė žemyną Afrikos ir Azijos.

„Estado Novo“ pabaigos pradžia buvo požiūris dėl kolonijinių karų.

Nenorėdami prarasti imperatoriškojo šalies charakterio, valdantieji nematė, kad žemesnės armija nebuvo patenkinta kai kuriais konfliktais (ypač kilusiais Angoloje) kraujuoja.

Dėl šios nepasitenkinimo kareivinės prasidėjo gandai apie kardus, kurie susiformavo per 1974 m. Balandžio 25 d. Perversmą, vadinamą „gvazdikų revoliucija“ (revoliucija du cravos portugalų k.).

Portugalija buvo viena iš nedaugelio šalių, jei ne vienintelė, kurioje diktatūra turėjo daugiau pilietinių aspektų nei karinis (nepaisant to, kad prasidėjo kariuomenės perversmas), o jo pabaigą nulėmė ginklas karinis.

Be to, revoliucija balandžio 25 d. laikoma pavyzdine, nes ji buvo praktiškai be kraujo. Šaudydami tą policijos pareigūną gyvybę praranda tik keturi žmonės politika (PIDE / DGS) atskleidė demonstraciją, kad tą pačią dieną 25 reikalavo panaikinti minėtas policijos pajėgas.

Nepaisant tam tikro leistinumo lygio (pavyzdžiui, Portugalijos komunistų partijos mitingai (PCP-), manoma, kad Portugalijos diktatūra buvo viena griežčiausių Europoje, taip pat ilgas.

Pokario politinė padėtis, suderinta su antikomunistine stovykla, ir jos tradiciniai aljansai daugelį metų gelbėjo Portugalijos diktatorišką režimą. Politinė policija, jau minėta PIDE, taip pat laikoma viena griežčiausių, taikant metodus, primenančius vokiečių gestapą.

Po revoliucijos balandžio 25 d. Įvyko tam tikro politinio ir socialinio nestabilumo laikotarpis, tačiau galiausiai demokratija įsitvirtino Portugalijoje su jėga. Vis dar šiandien jos piliečiai kasmet mini balandžio 25-ąją, skanduodami šūkius, kad revoliucija, jos prasmės ir jos reikšmių, negalima pamiršti, o tomis dienomis duoti priesaikos turi būti įvykdyti ir atnaujinta.

Nuotraukos: Fotolia - Joyt / Ingo Menhard

„Estado Novo de Portugal“ temos